PVPA valdybos narė Margarita Plešakienė mentorystės programoje kaip mentorė bei programos kuratorė darbuojasi jau keletą metų.

Kalbamės su Margarita, kodėl, kai buvo pasiūlyta pasirinkti PVPA veiklos sritį, prie kurios norėtų prisidėti, ji pasirinko būtent mentorystę, kokią vertę joje mato?

Pradėkim nuo to, kodėl išvis jungiausi prie PVPA. Nes matau personalo specialistus kaip labai stiprią grandį organizacijose. Per paskutinius 10 metų rinkoje įvyko begalinis pokytis, bet vis dar matome, kad yra organizacijų, personalo specialistų, vadovų, kurie vis dar sako „manęs negirdi, neklauso“, „aš esu atsakingas už picas, gimtadienius ir nedalyvauju sprendimų priėmimuose“ . Čia būdama galiu prisidėti stiprinant požiūrį į HR lyderystę, HR specialisto stiprią rolę organizacijoje ir manau, kad prisidedame prie misijos, kad HR yra visų verslo padalinių lygiavertis partneris.

Kalbant apie mentorystę, esu buvusi mentorė – tiek PVPA programoje, tiek organizacijose – jau tikrai virš 10 žmonių, ne tik personalo specialistų.

Žinių arba informacijos šaltinių yra be galo daug, vien pati turiu daug prisijungimų prie įvairių konferencijų ir pan. Dabar užduotis yra atsirinkti ir tikslingai pažiūrėti. Man mentorystė atrodo labai tinkamas ir individualizuotas poreikio augti išpildymas, ir tai apima viską – ten tu gali sudėti tuos pačius vebinarus ir knygas. Tai yra individualu – ne tik apie žmogaus profesinį, bet ir asmeninį augimą.

Man patinka bendravimas akis į akį, grįžtamojo ryšio teikimas, santykių kūrimas, dėl to  ir mentorystė yra labai artima, nes galiu pažinti žmogų, jis pradeda labai rūpėti, per  mentorystės procesą tampa ne tiesiog vienas iš daugelio, norisi jam pagelbėti tiek augti, tiek atsakyti į rūpimus klausimus, padėti pasirinkti vienokį ar kitokį kelią. Mentorystės spektras labai platus – tai nėra tik koučingas, ar instruktavimas, mokymas, pristatymas – tu gali daryti viską, tiesiog nueiti papietauti ar pasportuoti kartu, gali kalbėtis apie asmenybę, sudėtingas situacijas, gali papasakoti ir apie procesinius, techninius dalykus, pamokyti tą žmogų. Tai yra labai individualus priėjimas prie žmogaus pagal tai, ko jam reikia, ir, kas dar labai svarbu, – tęstinis, ne vienkartinis ar trumpalaikis. Tai pakankamai ilgas laiko tarpas, kad žmogus pajaustų pokytį iš mentorystės, santykio – paprastai minimali mentorystės trukmė yra akademiniai metai. Dėl to ir matome rezultatus – kas karjerą padaro, kas atsako sau į vienokius ar kitokius klausimus, įgyja daugiau pasitikėjimo savimi.

Kuo man dar patinka mentorystė – nes tai nėra tai, kad vadovas liepė nueiti į kažkokius mokymus ir kažką išmokti. Mentorystė yra tada, kai aš keliu ranką, abi pusės dalyvauja savanorystės principu, stipri vidinė motyvacija yra labai didžiulė sėkmės dalis ir palengvina žmogaus augimo kelią.

Mentorystės naudos ugdytiniui lyg ir akivaizdžios, jeigu užtenka motyvacijos jas pasiimti, tačiau kartais kyla klausimas, o ką iš tokio santykio gauna mentorius?

Pasiryžęs tapti mentoriumi patenki į tokią zoną, kur lygiagrečiai augi su tuo žmogumi, nes turi pasiruošti, pagalvoti, kaip tu jį ugdai, tampi atsakingas už proceso kokybę ir turinį, ir kaip gali padėti žmogui augti. Šitas santykis yra kitoks nei darbas su komanda, kur yra tam tikro formalumo, kažkokia hierarchija, aiškios rolės, organizacijos tikslai, kurių reikia kartu pasiekti. Mentorystėje tu priverti save pasiruošti ir pagalvoti apie kuo platesnį, įdomesnį spektrą tų priemonių, kas gali būti aktualu ugdytiniui. Prieš kiekvieną susitikimą reikia sąmoningai skirti laiko pasiruošti, pagalvoti, ką ugdytiniui įdomiomis temomis aš galiu duoti. Norėdamas maksimaliai žmogui padėti ir pats nuolat esi mokymosi būsenoje, nes kai domiesi, kažką klausaisi ir išgirsti, visada galvoji, ką sau pasiimi, ką gali su savo organizacija, komanda ar vadovais pasidalinti, ir atsiranda dar ir mokinys, kuriam gali pasiūlyti vieną ar kitą vebinarą, straipsnį ir pan. – prasiplečia mąstymo spektras.

Lygiagrečiai mentorius tikrai daug išmoksta iš ugdytinio. Vienareikšmiškai tai yra diskusija, o ne tik savo matymo pristatymas – kalbi, diskutuoji, klausi, išgirsti jo patirtį, nuomonę, vienokius ar kitokius organizacijos sprendimus. Kiekvienoje poroje esu gavusi sau labai įdomių dalykų, kai ką esu pritaikiusi ir savo organizacijoje – taigi, tikrai mokausi. Jau nekalbu apie skirtingas mentorystės rūšis, kaip atvirkštinė mentorystė, kai didesnę patirtį turintį žmogų moko mažiau jos turintis žmogus – technologijų, kitos kartos požiūrio. Begalinės galimybės vieniems iš kitų mokytis.

Man dar svarbus jausmas, kad kuriu vertę, atlieku tam tikrą misiją, geras jausmas daryti gerą darbą, prisidėti prie personalo bendruomenės augimo. Manau, kad kiekvienas mentorius tą jausmą nešioja, jį myli ir juo didžiuojasi.

Kodėl PVPA svarbu turėti tokią programą?

Tai tiesiogiai susiję su PVPA misija – auginti bendruomenę ir didinti HR kompetenciją. Mentorystės dėka vyksta patirčių dalijimasis, labai didelis bendruomenės stiprėjimas, nes susiformuoja ryšiai, susitikimai, vizitai,  vienu metu programoje dalyvauja apie 40 skirtingų organizacijų. Programos dėka pamatai, kaip kažkada buvęs mokinys tampa mentoriumi, pasidalina praktika, pakviečia pas save į svečius, stiprėja indėlis į personalo bendruomenę. Personalistai  būna šiek tiek vieniši savo organizacijoje, nes jie turi visiems padėti, o kur jiems patiems eiti, į ką kreiptis? Puiki terpė ir vieta pagalbai, palaikymui, patirties pasidalijimui ir tiesiog suvokimui, kad tu ne vienas. Manau, kad PVPA mentorystė – labai teisinga erdvė augti kompetencijai, turėti bendruomenę, palaikymą kaip personalo specialistui ir apskritai stiprinti personalo rolę organizacijose.

Kaip padrąsintum tuos, kurie nori tapti mentoriais, bet kažko dvejoja?

Nuoširdžiai galvoju, kad mentoriumi gali būti bet kas. Metų skaičius ar organizacijų, kuriose dirbai, kiekis nelemia tavo gebėjimo auginti ir padėti kitam, dalintis patirtimi. Reikia atsakyti sau į klausimą – ar man patinka dirbti individualiai ir ar man rūpi žmonės tiek, kad aš noriu jiems pagelbėti, atsakyti į jiems rūpimus klausimus, arba netgi padėti jiems užduoti vienokius ar kitokius klausimus. Kartais tikrai nereikia begalinės patirties – užtenka to noro, individualaus darbo ir suvokimo, kad mentorius neturi visko žinoti – jie gali tiesiog padiskutuoti, apsikeisti nuomonėmis. Ne kartą drąsiai esu sakiusi „aš šito nežinau, bet žinau, kas žino ir galiu tave suvesti“. Iš mentoriaus tikimasi tam tikros lyderystės, padedant tam žmogui augti, tam nereikia didelio bagažo žinių, patirčių ir visų procesų išmanymo, jeigu tik yra vidinio noro, motyvacijos auginti, dalintis ir padėti žmogui atrasti save ir savo kelią.

Kokios ugdytinių (mentee) savybės nuveda į sėkmę mentorystės programoje?

Ugdytiniams palinkėčiau labai rimtai pagalvoti prieš einant į mentorystės programą. Tai nepanašu į nuėjimą paklausyti konferencijos ar užsiregistruoti į pusmečio seminarų ciklą ar mokymosi programą. Mentorystės programoje tu negali būti laisvu klausytoju. Labai svarbu sau sąmoningai užduoti klausimą – ar tikrai mentorystė man yra tinkamiausia forma. Ar galėsiu skirti savo energijos, laiko, nes ugdytinis neša atsakomybę už visą procesą. Reikia ruoštis, dalyvauti susitikimuose, būti čia ir dabar – ir prieš, ir per, ir po. Turi būti iniciatyvus, nes tik taip gausi kažką. Labai svarbu tą įvertinti ir jeigu bent kažkiek dvejoji – iš pagarbos kitam žmogui, kuris lygiai taip pat planuoja tau įsipareigoti, pasakyti, kad gal kol kas ne, kad gal man kitos formos gali būti tinkamos. Neužmiršti, kad tai yra ne tik apie tave, bet tai yra ir kito žmogaus laikas, ir tas žmogus gali duoti vertės tam, kuriam labai reikia, bet skiria tau, o tavo motyvacija bac ir dingo per mėnesį ar per du. Tai yra tęstinis, nuoseklus darbas.

O ar būtinai reikia turėti konkretų tikslą, projektą mentorystės laikotarpiui, kaip pvz. – susitvarkyti atrankos procesą ir pan.?

Nebūtinai. Kartais tu nori augti kaip profesionalas arba nori daryti karjerą kaip verslo partneris , nors esi vienos srities specialistas, ir nori tos patirties pasisemti, bet dar neturi konkrečios užduoties. Man atrodo normalu jos neturėti, bet reikia turėti kažkokią viziją, ko aš noriu iš šito proceso: ar atsakymų sau, ar pastiprinti savo pasitikėjimą, sau viduje atsakyti, kas bus tas tikslas, kuriam pasiekti mentorystė bus geriausia forma. Kad tam mano tikslui padės būtent tęstinis darbas su kitu patyrusiu žmogumi. Jeigu į tai sau atsakai – ir jeigu visi atsakymai taip, tuomet verta.

Dėkui!

Margaritą kalbino Renata Starkienė

Norinčius tapti mentoriais ar ugdytiniais kviečiame susipažinti su informacija ir kandidatuoti iki rugsėjo vidurio čia>> , o norinčius prisidėti prie PVPA augimo ir vertės bendruomenei kūrimo – kviečiame susisiekti>>.