Savo srities profesionalus, vadinamuosius „asus“, mes dažnai matome per TV, girdime seminaruose, konferencijose. Žiūrint ir klausant nuolat kyla mintis: „O kaip jiems tai pavyko? O kas jie per žmonės? O kaip jie įveikė šį darbą?”
Mentorystė puikus būdas susipažinti su savo „dievais“, prisiliesti, suvokti jų darbo ir mąstymo specifiką. Net jei Tu žinojai ar nujautei, kaip atlikti užduotį, patarimas ar paskatinimas iš mentoriaus lūpų, suteikia pasitikėjimo. Supranti, kad jie tokie patys, kaip visi, tik labiau pasitikintys, turintys daugiau patirties, suvalgę daugiau gyvenimiškos druskos, ieškoję sprendimų pačiais netikėčiausiais būdais. Tada grįžti į savo darbo vietą ir sakai: nieko mes nedarom kitaip, tereikia savimi tikėti, tereikia dar pora kartų suklysti ir gausim rezultatą.

Tikiu, kad ir mūsų mentoriai kažkada turėjo savo vedlius. Neoficialius, nepasirinktus, bet tokius, kurie jiems buvo pavyzdys ar siekiamybė. Tai jiems davė pasitikėjimo ir tvirtumo siekti savo tikslų.

Didžiausias mano profesinis skaudulys buvo atrankos. Nuolat abejojau kandidato tinkamumu, ar užduodu visus klausimus, kurie padėtų geriau suprasti žmogų ir nustatyti jo charakterio ir darbo būdą. Po pokalbių su savo mentore, kai sudarėme klausimų sąrašą, kai išmokau užduoti klausimą taip, kad gaučiau norimą atsakymą, daug lengviau vedu pokalbį. Mentorei rekomendavus tinkamas knygas, atrinkdama kandidatą, galiu argumentuotai vadovui išdėstyti savo nuomonę, kuo kandidatas tinkamas arba ne mūsų organizacijai. Pakeičiau pasiruošimo pokalbiui techniką, paskatinau skyrių vadovus atsakingiau ruoštis susitikimui su kandidatu ir suderinti keliamus tikslus.

Man mentorius – įrodymas, kad viskas yra įveikiama, pasiekiama, išgyvenama. Todėl pradėjusi dirbti su savo mentore, labiau pasitikiu savimi, lengviau priimu sprendimus, turiu savo darbų planą, kurį sekasi kur kas paprasčiau vykdyti.

Parengė savanorė Virginija Pipirė