Rubriką rengia Rimantas Stanevičius, PVPA valdybos pirmininkas, advokatų kontoros „Ellex Valiūnas ir partneriai“ darbo teisės advokatas.

Sveiki, mielieji,

Kadangi šį kartą nesulaukėme klausimų, kurie leistų suprasti, kas šiuo metu Jums būtų aktualu, šią rubriką norėtume skirti naujausiai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktikai, susijusiai su darbuotojų mokymosi išlaidomis ir jų atlyginimu.

Ką pasakė teismas? Nors ženklių aiškumų ir patikslinimų šia tema nebuvo įvesta ir negalime džiaugtis, jog staiga pasidarė aišku, kas gi laikoma tomis žiniomis ir gebėjimais, viršijančiais darbo veiklai keliamus reikalavimus, tačiau keletą aspektų, į ką kreipiamas dėmesys, atrasti galima.

Kadangi pagal bendrąjį principą darbdavys visada turi apmokyti dirbti darbuotoją tiek, kiek būtina jo darbo funkcijai atlikti, tai norint įrodyti, kad darbuotojui buvo suteiktos žinios, atitinkančios Darbo kodekso 37 str. 2 dalies kriterijus, reikia palyginti du dalykus:

1. kokios žinios reikalingos darbuotojo darbo funkcijoms atlikti;
2. ir tai, kad mokymuose darbuotojui suteiktos žinios buvo aukštesnio lygio, nei reikalingos tiesioginėms funkcijoms vykdyti.

Taigi, iš esmės LAT užakcentavo, kad mokymo išlaidų galima reikalauti, jeigu asmuo ir be mokymų ar kvalifikacijos kėlimo yra tinkamas eiti pavestas pareigas, tačiau įgyja papildomų žinių, kurios jam suteikia papildomos vertės darbo rinkoje, kitaip tariant – padidina darbuotojo vertę.

LAT taip pat nurodė, kad kaip vieną iš galimų įrodinėjimo priemonių, galinčių patvirtinti darbuotojui suteiktas žinias, galima laikyti kvalifikacijos pakėlimą patvirtinančius sertifikatus ar kitokius pažymėjimus. Tokiuose dokumentuose nurodytas žinias galima lyginti su reikalavimais darbuotojui ir spręsti, ar mokymosi išlaidos atitinka Darbo kodekse numatytus kriterijus.

Kas dar padėtų? Jei darbuotojas į tokius mokymus ėjo savo valia, t. y. pats išreiškė iniciatyvą mokytis – lengviau pagrįsti, kad išlaidos turėtų būti atlygintos. Kitas dalykas, kas padėtų bent jau brangesnių mokymų atžvilgiu, – atskiras individualus susitarimas, kad būtent šiuos mokymus abi šalys laiko kaip kompensuojamus ir, kad darbuotojas į juos eina savo iniciatyva.

Galų gale, iš LAT nutarties galėtume padaryti išvadą, kad, jeigu tik įmanoma, būtų pravartu saugoti darbuotojams įteikiamus sertifikatus apie tam tikrus mokymus, kad, kilus ginčui, galėtume atlikti minėtą darbuotojų funkcijų ir mokymų esmės palyginimą.

Kaip visada, tikimės, kad šis komentaras Jums bus naudinga ir toliau laukiame Jūsų klausimų>>